Alan MacDonald

Jis turi vyresnį brolį ir jaunesnę sesutę. Kaip juokauja pats autorius, savo vaikystės nuotraukose jis primena žiurkėną – didelė galva ir putlūs žandai. Vaikams paaugus šeima persikraustė į erdvų namą su didžiuliu sodu. Neribota erdvė ir tėvų suteikta laisvė žadino vaikų vaizduotę. Berniūkščiai prisigalvodavo įvairiausių užsiėmimų ir išdaigų. Alanas kartu su broliu įsirengė požeminį namą. Jo architektūra buvo gana paprasta – tai buvo tiesiog šakomis pridengta duobė. Viskas baigėsi neplanuotai – į "namą" netyčia įkrito futbolo su sūnumis pažaisti išėjęs tėvas.

Sulaukęs septynerių Alan MacDonald pradėjo lankyti mokyklą. Nenuorama berniukas netruko pasižymėti ir čia. Kai jo vardas buvo paminėtas susirinkime, berniukas pagalvojo, kad šįkart už išdaigas teks atsakyti. Tačiau paaiškėjo, kad jis laimėjo nacionalinį dailyraščio konkursą, už kurį buvo apdovanotas išgraviruotu plunksnakočiu. Šiandien rašytojas juokauja, kad galbūt tai ir pastūmėjo pradėti rašyti.

Vienas iš pagrindinės mokyklos mokytojų perskaitęs Alan MacDonald rašinį pasakė, kad jei tai būtų parašęs kuris nors kitas vaikas, būtų gerai, bet Alanas galintis geriau. Ir išties – priverstas perrašyti rašinį, jis tai padarė puikiai. Galbūt tai ir nebuvo postūmis tapti rašytoju, tačiau Alan MacDonald sako išmokęs svarbią pamoką – visada būtina kritiškai vertinti tai, kas padaryta, ir nuolat stengtis daryti geriau.

Alan MacDonald labiausiai patinka knygų iliustracijos. Jos atveria anksčiau neregėtą kūrinio prasmę, tą pačią istoriją pasakoja visiškai kitaip. Rašytojas mėgsta lankytis mokyklose ir pasakoja vaikams apie skaitymo džiaugsmą. Be to, jis visada skaito savo knygų ištraukas, nes mano, kad garsiai skaitomas tekstas taip pat patiriamas visiškai kitaip.

Jei nebūtų vaikų rašytojas, Alan MacDonald norėtų būti keliaujančiu fotografu arba... superherojumi Betmenu ar Robinu, kaip kad vaikystėje jie žaidė su broliu.