Lubinas ir seradėlė

Rašytojos ir menininkės Paulinos Pukytės ketvirtoji knyga „Lubinas ir seradėlė“ pasirodo praėjus aštuoneriems metams po paskutiniosios šios autorės grožinės knygos „Bedalis ir labdarys“. Naujojoje knygoje, pasitelkdama prasmės-beprasmybės-citatos-banalybės tarpusavio priklausomybę, Pukytė toliau tyrinėja sau artimas nesusikalbėjimo, žmogaus padėties absurdiškumo, kalbos ir civilizacijos byrėjimo, laisvės ir jos nebuvimo temas. Dialogų, pjesių ir eksperimentinių eilėraščių – „žodžių skulptūrų, sumontuotų iš rastų kalbos daiktų“ (Laima Kreivytė) – forma rašytoja atskleidžia žmonių tarpusavio santykius ir moters (ypač moters kūrėjos) situaciją, apsuptus išankstinių nusistatymų, klišių ir stereotipų, mikro ir makro negandų, asmeninės ir globalios istorijos vingių. Svarbus šios knygos bruožas – inter- ir meta- tekstualumas; joje naudojami ir perdirbami įvairūs jau egzistuojantys tekstai ir naratyvai.

„Kiekviena Paulinos Pukytės knyga skaitytojui (manau – ir kritikui) yra netikėtumas ir nuotykis. Naujasis rinkinys „Lubinas ir seradėlė“ – ne išimtis. Tai ne visada aiškiai apibrėžiamo žanro trumpų kūrinių knyga. Čia rasime ir modernios dramaturgijos, ir poezijos, ir dialogų, o visa kartu sudaro žaižaruojantį postmodernų, ironijos persmelktą pasakojimą apie dabartį. Paulina Pukytė, į literatūrą ir kalbą atsinešdama konceptualiojo meno patirtis ir principus, stebina skaitytojus netikėtais rakursais, atveria originalią perspektyvą, o tyrinėdama, kas dar (jau) yra literatūra, o kas jau (dar) literatūra nėra, plečia meninės literatūros ribas.“
Alvydas Šlepikas

„Pukytės kūryba lietuvių literatūroje turi kelias grotažymes:
#nauja_postmoderni_raiška, nes jos kūryboje pasakojimas kuriamas ne tradicinio naratyvo pavidalu, o naudojant kalbos semantikos daugiaplaniškumą, kai greta veikėjų siužetą kuria ir, pavyzdžiui, sinonimų eilė.
#trimačiai_tekstai, nes Pukytė ir literatūroje, ir vaizduojamajame mene yra nepralenkiama, kai reikia detalę paversti apibendrinančiu turinio elementu, todėl jos tekstus reikia skaityti ir iš to gauti malonumą atmetus tradiciją ir stereotipinius lūkesčius.
#gaivūs_vėjai_lietuvių_literatūroje, nes jos kūryba yra nauja sinkretinė žodžio meno forma, kurios reikia šiuolaikiškai matančiam pasaulį skaitytojui.“
Jolanta Zabarskaitė