Justino Marcinkevičiaus laikas

Disidento, mediko, istoriko, aukšto rango politiko Vytenio Povilo Andriukaičio apmąstymai apie Justiną Marcinkevičių verčia plačiau ir giliau mąstyti apie apie praėjusį, esamą ir būsimą laikmetį.

ĮŽANGA

POLITIKAS apie POETĄ

Kad plačiai žinomas politikas imtųsi rašyti apie poetę, - šiandieninėje Lietuvoje retas ir įsidėmėtinas atsitikimas. Politikai ir taip turi ką veikti, ypač jeigu nori, kad būtų matomi kaip politikai.

Vytenis Povilas Andriukaitis parašė apie Justiną Marcinkevičių. Štai ir įvykis! Aiškinasi, kad rašė mano įkalbėtas. Ir kuklinasi. Visai be reikalo. Ne literatūros žmogaus suvokimas ir kalba iš tiesų yra kita kalba. Kiti aspektai, kiti kontekstai ir rakursai. Prasmės kitos.

Pats turiu pasiaiškinti, kodėl kalbinau jį parašyti prisiminimų. Pasitaikydavo pabendrauti su Andriukaičiu, ir įsiminiau, kad mudviejų pokalbiuose jis dažnai deklamuodavo Marcinkevičiaus eilėraščius, kalbėdavo apie jo poezijos poveikį žmonių lietuviškajam susipratimui. Suliko paskaityti keletą jo eilėraščių Vilniaus knygų mugės renginyje, kurį turėjau vesti (jau po Marcinkevičiaus mirties), ir raiškiai padeklamavo juos, kaip sakoma, „be popieriuko". Toliau. Teko prižiūrėti žurnalistės Ingos Liut-kcvičienės pokalbių su Vyteniu Povilu Andriukaičiu knygos „Lietuviškas imunitetas" (2012) parengimą ir išleidimą. Įsiminiau, kaip tuose pokalbiuose politikas Andriukaitis apibrėžė poeto Marcinkevičiaus vaidmenį Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo veiksme. Plačiai, esmingai apie lai pakalbėjo, palietė ir kitus poeto poveikio visuomenei klausimus.

Tiek paaiškinimų. O šitą didelį Andriukaičio straipsnį, kaip jo „užsakovas", turbūt pirmas skaičiau. Iš karto supratau, kad prisiminimų apie poetą knygai tiks tik toji straipsnio dalis, kuri vertintina kaip prisiminimai. Taip su autoriumi ir susitarėme. Tačiau rašinio visuma atrodė vertinga - su reagavimais į poeto užsipuolimus, kūrėjui lemto laiko, vaidmens ir laikysenos apmąstymais, su pilietiškąja jo kūrybos ir veiklos traktuote. Be to, straipsnis turi savą kompozicinę, emocinę ir stilistinę šerdį, jis teka kaip nuoseklus, kryptingas pasakojimas. Dėl to atsirado mintis paskelbti jį visą, ir žurnalas „Santara" į šį pasiūlymą atsiliepė. 2016 m. vasaros ir rudens numeriuose išspausdino. Kai kurių autoritetingų skaitytojų paakinta ta pati „Santara" ėmėsi išleisti viską ir atskira knygele, kartu apglėbti straipsnyje minimos dailininkės Gražinos Didelytės grafiką Justino Marcinkevičiaus poezijos motyvais.

Pirmasis straipsnio skaitytojas pastebėjo, kad kai ką iš Marcinkevičiaus poezijos rašantis politikas cituoja „iš atminties".

Štai čia stabtelėkime.

Labai svarbi žinia. Kad daugybė Marcinkevičiaus posmų yra įsirėžę į rašančiojo sąmonę. Kaip tolydžio aiškėja - yra veikę ir paveikę jo pasaulėžiūrą, etiką, tam tikrą elgesio būdą viešojoje erdvėje ir persekiojimo sąlygomis.

Tai žinia ne tik apie Andriukaitį. Jis pats pasakoja apie sutiktus žmones, paveiktus Marcinkevičiaus kūrybos panašiai. Grįžkime. Visų pirma visgi tai žinia apie Andriukaitį. Sakykime, dar jaunuolį. Laptevų tremtinių vaikas, aktyvus vaikinas, atkakliai lavinantis save, sąmoningai apsisprendęs ruoštis politiko veiklai, telkiantis argumentus ir pastangas Lietuvos nepriklausomybei atkurti, - aptinka poetą, kuris jį traukia, žavi, kelia dvasią ir skatina atkakliai bei sumaniai eiti pasipriešinimo keliu. Kaip tyliai sakydavo mūsų tėvai - Lietuvos keliu.

Poetą, turėjusį tokių galių ir atlikusį tokį vaidmenį, šiandieninis Andriukaitis kelia ir gina aistringai, kartu pateikdamas plačią socialinę argumentaciją. Jo aštrūs atkirčiai Nerijai Putinaitei&Co pereina į šiandieninės mūsų visuomenės susisluoksniavimo analizę europiniame kontekste. Nebūtų eurokomisaras...

Yra žmonės, gyvenusieji ir tebegyvenantys Marcinkevičiaus traukos lauke. Jo kūryba padėjo gyventi ir išgyventi.

Jo laiku. Atėjo į sąmonę, perėjo į požiūrius, gyvenimiškuosius veiksmus, sprendimus ir apsisprendimus. Kūryba, kuri kūrė gyvenimą. Ir jo posūkį 1990 metais. Galima diskutuoti, apsišarvavus šiandieniais išmanymais, dėl vieno kito poelgio ar posmo, tačiau nėra būdo diskutuoti su gyvenimu, su tuo, kas yra įvykę. Taigi būtų pagrindo manyti, kad ginčytis su Marcinkevičiaus puolikais tuščias darbas, nebūtinas. Andriukaitis taip nemano. Jis negali pakęsti manipuliavimų ir neteisybių. Jam kaip istorikui (prisiminkime ir šias jo studijas) rūpi neistoriško visuomenės reiškinių vertinimo liga. Jam svarbu jaunajai kartai pasakyti, kas ko buvo ir yra vertas, kad nebūtų spjaudoma į Tėvynės šulinį.

Mintyse pasibraukime politiko ir poeto asmeniškų bendravimų liudijimus. Reikšmingi epizodai, apie kuriuos viską žinojo tik jiedu. Įspūdingai Andriukaitis pasakoja apie Marcinkevičiaus kūrybos poveikį etniniams, disidentiniams ir kitokiems opoziciniams judėjimams.

Literatūros žmogui krinta į akis Andriukaičio gebėjimas atkurti įvykių atmosferą ir portretuoti, smeigti špagą į atidengtą vietą. Dar apie stilių. Vis prisimenu Andriukaičio jaunystės bičiulio pasakojimą: iš parankinių medžiagų pasidaręs tribūnėlę, jis treniruodavosi kaip oratorius. Pakvimpa Antikos laikais. Oracinė retorika, ypač puolant oponentą, jo straipsniuose ir kalbose klasiškai ryški. Kaip ir patetika. Jo rašymo ir kalbėjimo būdą gal tiktų pavadinti dirginančiu. Reikalaujančiu atsiliepti. Skaitydamas tikrai neužsiliūliuosi, būsi įsiurbtas į veiksmą ir paskatintas galvoti apie save tame veiksme. Matyt, kaip tik dėl to politikas Andriukaitis negali gėrėtis visuotiniu palankumu. Matydamas, kaip jis toliau plėtojo žurnale pasirodžiusią publikaciją, ir aš nebe pirmą kartą pagalvojau, kad menas adekvačiai įsiprasmina, kai yra išgyvenamas ir suvokiamas, o ne pasitelkiamas požiūriams reikšti.

2016 metais Marcinkevičiaus suvokimo byla aktualizuota ir atnaujinta - interneto portaluose, spaudoje, televizijos ir radijo laidose, socialiniuose tinkluose, viešuose renginiuose. Šitokia raiška dažnai teka ir nuteka. Žinoma, palikdama pėdsakų žiniasklaidos „vartotojų" sąmonėje. Be abejo, apibrėždama šalininkų ir oponentų laikyseną bei interesus. Bet išliekamosios vertės tikimybių vis dėlto daugiau turi knygos. 2016-aisiais jų bus buvę dvi. Ši Vytenio Povilo Andriukaičio knyga. Ir Viktorijos Daujotytės knyga „Justinas Marcinkevičius. Salomėja Nėris. Alfonsas Nyka-Niliūnas: Mintys, pastabos, fragmentai" (išleido Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2016). Abiejų požiūris į Justino Marcinkevičiaus kūrybą ir vaidmenį iš esmės sutampantis, tačiau kaip skirtingai rašoma. Apie tai būtų atskira kalba. O šią kalbą baikime Viktorijos Daujotytės žodžiais: „Kur talentas, ten kalba turi būti atsakinga. Ko verta tauta, galima matyti iš to, kaip ji elgiasi su savo talentingaisiais".

Valentinas SVENTICKAS, 2016 metų lapkritis Vilniuje